Tikiu nuodėmių atleidimą

Rev. Andrew Leung of St. Basil's makes the sign of the cross from behind the grill of his confessional. April 14, 2011. (Jayme Poisson/Toronto Star).

Tarp kitų Simbolio artikulų matydamas šią nuodėmių atleidimo dogmą, niekas nė akimirkai negalėtų suabejoti, jog tai yra dieviškas slėpinys, absoliučiai būtinas išganymui. Mes jau tai įrodėme anksčiau: be tvirto tikėjimo tuo, kuo Simbolis mums nurodo tikėti, pamaldumas nėra įmanomas. Vis dėlto, jeigu šiai tiesai, kuri jau pakankamai aiški savaime, reikėtų dar kokio nors patvirtinimo, užtektų priminti žodžius, kuriuos ištarė mūsų Viešpats prieš pat savo žengimą į dangų atverdamas apaštalams protą, kad jie suprastų Raštus: „Reikėjo, kad Kristus kentėtų ir trečiąją dieną prisikeltų iš numirusių, ir kad Jo vardu visose tautose, pradedant Jeruzale, būtų skelbiama apie atgailą bei nuodėmių atleidimą“1.

Apmąstydami šiuos žodžius ganytojai be vargo supras, kad jeigu jie privalo perduoti tikintiesiems visas religijos tiesas, tai rūpestingiausiai aiškinti šį skyrių apie nuodėmių atleidimą Viešpats padarė jų griežta pareiga.

1Lk 24,46-47

Kas yra šventųjų bendravimas

Mergaite cerkveje

Šv. Jonas evangelistas, rašydamas tikintiesiems apie tikėjimo paslaptis, nurodo priežastį, dėl kurios jis moko juos šių tiesų: „Tai tam“, sako jis jiems, „kad jūs būtumėte bendrystėje su mumis, o mes turėtume bendrystę su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“1. Taigi, ši bendrystė yra šventųjų bendravimas, apie kurį kalbama šiame artikule. Dievas panorėjo, kad ganytojai skleistų šį mokymą su tokiu pačiu uolumu kaip Paulius ir kiti apaštalai! Nes tai yra ne tik tam tikras prieš tai buvusio artikulo išplėtojimas bei savaime puikius vaisius nešanti doktrina: jis mums taip pat yra gidas ir mokytojas apie tai, ką turime daryti su Simbolyje esančiomis tiesomis. Iš tiesų mes šias tiesas studijuoti ir tirti turime tik tam, kad taptume verti būti įleisti į šią didelę ir laimingą šventųjų draugiją ir kad paskui nuolat jos laikytumėmės, su džiaugsmu dėkodami Dievui Tėvui, kad tikėjimo šviesa Jis mus padarė vertus šventųjų likimo ir paveldo2.

Taigi, dera pirmiausia aiškiai parodyti tikintiesiems, kad ši artikulo dalis yra tolesnis išplėtojimas to, ką mes anksčiau sakėme apie šventąją Katalikų Bažnyčią. Kadangi šiai Bažnyčiai vadovauja viena ir ta pati Dvasia, visi turtai, kuriuos ji yra gavusi, neišvengiamai tampa bendru lobynu.

Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems. Nes sakramentai, o ypač krikštas, kuris yra tarsi durys, per kurias žmonės įeina į Bažnyčią, yra taip pat ir šventi saitai, kurie jungia juos visus tarpusavyje ir pririša juos prie Jėzaus Kristaus.

Kad šventųjų bendravimas yra ne kas kita kaip sakramentų bendrystė, įrodo šie Nikėjos susirinkimo tėvų žodžiai, pridurti prie Simbolio: „Išpažįstu vieną krikštą“3. Nes visi kiti sakramentai, ir ypač Eucharistija, yra neatskiriami nuo krikšto sakramento. Ir netgi pavadinimas „komunija“ [bendravimas, bendrystė] gali būti pritaikytas kiekvienam jų, nes kiekvienas jų per malonę, kurią mums perduoda, jungia mus su Dievu ir padaro mus dalyvaujančius dieviškoje prigimtyje. Bet labiau nei bet kuriam kitam šis pavadinimas tinka Eucharistijai, nes būtent ji įvykdo šią bendrystę.

Bažnyčioje yra dar kitokia bendrystė, kurią reikia apsvarstyti. Jos pagrindas yra meilė. Iš tiesų, kadangi ši dorybė niekuomet neieško sau naudos4, ji kiekvieno šventus ir pamaldžius darbus paverčia naudingais visiems. Šitaip moko šv. Ambraziejus, aiškindamas šiuos Psalmininko žodžius: „Aš esu draugas visų, kurie tavęs bijo“5. Jis rašo: „Kaip narys dalyvauja visuose kūno gėriuose, taip ir tas, kuris yra susivienijęs su bijančiais Dievo, dalyvauja visuose geruose darbuose.“6 Todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus maldoje, kurios mus išmokė, liepia mums sakyti „mūsų duonos“, o ne „mano duonos“, ir taip toliau, kad parodytų mums, jog privalome galvoti ne vien apie save, bet taip pat ir apie visų kitų gerovę bei išganymą.

Siekdamos pabrėžti šį turtų bendrumą Bažnyčioje, mūsų šventosios Knygos dažnai pasinaudoja labai teisingu žmogaus kūno narių palyginimu. Iš tiesų, žmogaus kūne yra daugybė narių7, o vis dėlto jie sudaro tik vieną kūną. Ir jie visi atlieka ne tą pačią funkciją, bet ypatingą, savitą funkciją. Taip pat ne visi jie turi tą patį kilnumą, o jų funkcijos nėra nei vienodai naudingos, nei vienodai garbingos; tačiau nė vienas jų nesiekia ypatingo pranašumo ir naudos sau pačiam, bet pranašumo ir naudos visam kūnui. Kita vertus, jie yra taip glaudžiai susivieniję ir taip gerai tarpusavyje susieti, kad jei vienas iš šių narių patiria kokį nors skausmą, tai visi kiti dėl savo artimumo ir atjautos taip pat jį patiria. Jeigu, priešingai, jis yra laimingas, visi kiti dalinasi jo laime8. Taigi, mes galime stebėti šį reginį Bažnyčioje. Ji apima daug skirtingų narių ir įvairių tautų: žydų, pagonių, laisvųjų ir vergų, turtingųjų ir vargšų. Bet nuo tada, kai priėmė Krikštą, jie visi sudaro vieną kūną, kurio galva yra Jėzus Kristus. Be to, kiekvienas Bažnyčioje turi savo apibrėžtą funkciją9. Vieni yra apaštalai, kiti mokytojai, bet visi tokiais padaryti visos bendrijos naudai. Vieni turi užduotį įsakinėti bei mokyti, kiti turi pareigą paklusti bei nusilenkti.

Tačiau šie tokie brangūs ir gausūs turtai, šios dieviškojo dosnumo dovanos visuomet atitenka tiems, kurie gyvena krikščioniškai, saugo meilę, praktikuoja teisingumą ir yra malonūs Dievui. Tuo tarpu negyvi nariai, tai yra, nelaimingi nuodėmės vergai, netekę Dievo malonės, nepaisant visko, nepraranda privilegijos vis dar būti Bažnyčios kūno dalimi; bet kadangi yra mirę, jie visai negauna dvasinių vaisių, kurie priklauso tikrai teisiems ir pamaldiems krikščionims. Tačiau tik dėl to, kad dar tebėra Bažnyčios nariai, jie susilaukia pagalbos iš tų, kurie gyvena dvasios gyvenimą, ir gali atgauti malonę, kurią yra praradę, bei dvasinę gyvybę. Be to, jie naudojasi kai kuriomis privilegijomis, kurių negauna tie, kurie yra visiškai išstumti iš Bažnyčios prieglobsčio.

Tokiu būdu visiems bendri turtai yra ne tik tos dovanos, kurios padaro mus teisius ir malonius Dievui. Tai taip pat yra nenupelnytos malonės, kaip antai žinojimas, pranašystės dovana, kalbų bei stebuklų dovana ir visos kitos panašios. Šios privilegijos, kurios kartais suteikiamos netgi piktiesiems, niekuomet neduodamos asmeninei naudai, bet visos Bažnyčios gerovei ir kūrimui. Šitaip gydymo dovana anaiptol nėra duodama naudai to, kuris ją gavo, bet ligonių, kuriuos jis gydo, naudai.

Pagaliau tikras krikščionis į visa, ką jis turi, privalo žiūrėti kaip į turtą, kuris yra bendras jam ir visiems, ir visuomet būti pasiruošęs bei nusiteikęs pagelbėti artimui skurde ir varge. Nes jei tas, kuris visko turi, mato savo brolį bėdoje ir jam nepadeda, tai yra aiškus įrodymas, kad jame nėra Dievo meilės10.

Iš viso to akivaizdu, kad tie, kurie dalyvauja šiame šventųjų bendravime, jau turi apčiuopiamą laimę, ir visiškai teisingai kartu su pranašu Dovydu gali kartoti: „Kokios mielos tavo buveinės, Viešpatie, galybių Dieve! Mano siela dūsauja ir alpsta mąstydama apie Viešpaties namus. Laimingi, o Dieve, kurie gyvena tavo Namuose!“11

11 Jn 1,3

2Kol 1,12

3S. J. Dam. De fid. orth. C, 12. 66.

41 Kor 13,5

5Ps 119,63

6S. Amb. in Psal., 118. Serm., 3.

71 Kor 12,14

8S. Aug. in Psal., 70. Serm., 2.

91 Kor 12,28; Ef 4,11

101 Jn 3,17

11Ps 84,2;3;5

„Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“

ste-chapelle11

Pagaliau, ganytojai rūpinsis pamokyti tikinčiuosius, kodėl tikėti Bažnyčia yra tikėjimo artikulas. Proto ir pojūčių tikrai pakanka, norint įsitikinti, kad žemėje yra Bažnyčia, t. y. Jėzui Kristui atsidavusių ir pasišventusių žmonių bendruomenė. Kad būtume tuo įsitikinę, tikėjimas neatrodo esąs būtinas. Net žydai ir turkai žino, kad Bažnyčia egzistuoja. Bet joje yra tokių paslapčių (apie kai kurias mes ką tik kalbėjome, apie kitas kalbėsime nagrinėdami kunigystės sakramentą), kurioms suprasti neužtenka vien proto, reikalinga tikėjimo šviesa.

Tuo būdu šis artikulas ne mažiau nei kiti pranoksta prigimtinį mūsų proto veikimo spindulį ir jo jėgas, todėl esame teisūs, kai sakome, kad Bažnyčios kilmę, dovanas ir tobulumą pažįstame anaiptol ne proto, bet tikėjimo šviesos dėka. Nes ši Bažnyčia iš tiesų nėra žmogaus kūrinys. Ją ant nepajudinamo akmens pastatė nemirtingasis Dievas. Pranašas mums tai aiškiai sako: „Pats Aukščiausiasis ją pastatė. Todėl ji vadinama Dievo paveldu ir Dievo tauta“. Taip pat ir jos valdžia kyla ne iš žmonių, bet iš Dievo, ir lygiai kaip prigimtis yra nepajėgi jai suteikti šią valdžią, lygiai taip tikėjimas, o ne prigimtis verčia mus sutikti, kad ji gavo Dangaus karalystės raktus1, galią atleisti nuodėmes2, ekskomunikuoti nusidėjėlius3, konsekruoti tikrą Jėzaus Kristaus kūną ir pagaliau, kad piliečiai, kurie pasilieka jos prieglobstyje, šiame pasaulyje neturi nuolatinės buveinės, bet ieško būsimojo miesto, kuriame kada nors gyvens4.

Tad mes esame griežtai įpareigoti tikėti, kad Bažnyčia yra viena, šventa ir katalikiška.

Bet jeigu tikėdami į tris Švč. Trejybės asmenis, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, mes į Juos sudedame savo tikėjimą ir pasitikėjimą, tai čia, priešingai, mes kalbame kitaip ir išpažįstame tikintys šventąją Bažnyčią, o ne į šventąją Bažnyčią. Šiuo skirtingu išraiškos būdu mes išsaugome būtiną skirtį tarp Kūrėjo ir Jo sukurtų dalykų bei priskiriame Jo dieviškajam gerumui visas Bažnyčios turimas dovanas.

1Mt 16,19

2Jn 20,23

3Mt 18,17

4Žyd 13,14

Bažnyčios įvaizdžiai Senajame Testamente

Nojaus arka

Senojo Testamento įvaizdžiai turi nuostabią galią paliesti tikinčiųjų širdis ir priminti svarbiausias tiesas. Apaštalai taip pat neužmiršo jais pasinaudoti šiam tikslui. Štai kodėl ganytojai savo ruožtu stengsis neapleisti tokios naudingos pamokymo priemonės.

Taigi, iš visų šių įvaizdžių išraiškingiausias yra Nojaus arka1. Pastatyta formaliu Dievo paliepimu, ji tuo pačiu buvo Bažnyčios įvaizdis. Šiuo klausimu negali būti jokios abejonės. Dievas pastatė ir įsteigė savo Bažnyčią tokiomis sąlygomis, kad tie, kurie per krikštą į ją įeis, bus apsaugoti nuo amžinosios mirties, tuo tarpu tie, kurie pasiliks už jos, pražus palaidoti po savo nusikaltimais; tokie buvo ir tie, kurių nebuvo Arkoje.

Dar vienas įvaizdis, tai tas didelis Jeruzalės miestas, kurio vardą Šv. Raštas dažnai naudoja nusakyti šventajai Bažnyčiai. Vien tik tarp Jeruzalės sienų buvo leidžiama aukoti aukas Dievui. Lygiai taip šventojoje Dievo Bažnyčioje, ir niekur kitur, yra tikrasis Kultas, tikroji Auka, vienintelė, kuri Jam maloni.

1Pr 6,14

Bažnyčia yra apaštalinė

Sv. Petras

Ir štai paskutinis bruožas, padėsiantis mums atskirti tikrąją Bažnyčią: ji kyla iš apaštalų, didžios apreiškimo malonės saugotojų. Jos doktrina anaiptol nėra naujas dalykas, kuris dar tik prasideda, ne, tai yra tiesa, kadaise perduota apaštalų ir jų paskleista visame pasaulyje. Tad visiems akivaizdu, jog bedieviška šiandienos eretikų šneka yra visiškai priešinga tikrosios Bažnyčios tikėjimui, nes ji taip prieštarauja doktrinai, skelbtai apaštalų, o po jų – iki mūsų dienų. Štai kodėl Nikėjos susirinkimo tėvai, norėdami, kad visi suprastų, kokia yra Katalikų Bažnyčia, dieviškuoju įkvėpimu prie Simbolio pridėjo žodį apaštalinė“. Iš tiesų, Šventoji Dvasia, kuri vadovauja Bažnyčiai, vadovauja jai ne kitaip, kaip per apaštalinius tarnautojus, tai yra, per teisėtus apaštalų įpėdinius. Ši Dvasia iš pradžių buvo duota apaštalams, bet paskui dėl begalinio Dievo gerumo visam laikui pasiliko Bažnyčioje1. Ir kadangi ji yra vienintelė, kuriai vadovauja Šv. Dvasia, ji taip pat yra vienintelė, kuri yra neklaidinga tikėjimo bei doros dalykuose. Ir priešingai, visos kitos, kurios neteisėtai savinasi Bažnyčios vardą, yra vadovaujamos demono dvasios ir neišvengiamai įpuola į pražūtingiausias doktrinos bei moralės klaidas.

1S. Aug. cont. Cresc.

Bažnyčia yra katalikiška

Šveicarija

Trečiasis Bažnyčios bruožas yra tas, kad ji yra katalikiška, tai yra visuotinė. Ir šis pavadinimas jai tobulai tinka, nes, sako šv. Augustinas, „vien tikėjimo šviesa ji driekiasi nuo rytų iki vakarų“1. Ji anaiptol nėra, kaip kad žemiškosios valstybės ar įvairios erezijos, apribota vienos karalystės sienomis ar viena žmonių gimine: skitais ar barbarais, laisvaisiais ar vergais, vyrais ar moterimis2, ji visa talpina savo meilės įsčiose. Todėl apie mūsų Viešpatį pasakyta: „Tu mus atpirkai ir grąžinai Dievui savo krauju, ištraukdamas mus iš visokių genčių, visokių kalbų, visokių tautų, visokių valstybių, ir padarei iš mūsų Karalystę mūsų Dievui“3. Tai apie Bažnyčią Dovydas sakė: „Prašyk manęs, ir aš tau duosiu tautas kaip paveldą, o žemės pakraščius kaip tavo viešpatavimo ribas“4. Ir kitur: „Aš prisiminsiu Rahabą ir Babiloną, kurie mane pažins, ir daugybė tautų gims jame“5.

Be to, visi tikintieji, kurie yra gyvenę nuo Adomo iki šios dienos, visi tie, kurie gyvens kol pasaulis bus pasauliu, išpažindami tikrąjį tikėjimą, priklauso tai pačiai Bažnyčiai, pastatytai ant apaštalų ir pranašų. Nes visi buvo pastatyti ant Jėzaus Kristaus, kertinio akmens, kuris iš dviejų tautų padarė vieną, ir kuris skelbė taiką tiems, kurie buvo toli6.

Kita priežastis vadinti Bažnyčią katalikiška yra ta, kad visi, kurie trokšta pasiekti amžinąjį išganymą, turi prie jos prisirišti ir į ją įeiti, kaip kadaise žmonės turėjo įeiti į arką7, kad išvengtų pražūties tvano vandenyse: būtent tai yra vienas iš patikimiausių ženklų, norint atskirti tikrąją Bažnyčią nuo netikrų.

1S. Aug. Serm., 23.

2Gal 3,28

3Apr 5,9-10

4Ps 2,8

5Ps 87,4

6Ef 2 sk.

7Pr 7,7